Anglies dioksido surinkimas: ar tikrai galime išsiurbti CO2 iš atmosferos?

© pexels

Klimato kaita jau seniai nėra ateities problema – tai dabartinė realybė, su kuria susiduria kiekviena valstybė, įskaitant Lietuvą. Nors emisijų mažinimas išlieka svarbiausia strategija, mokslininkai vis dažniau kalba apie papildomą sprendimą: anglies dioksido surinkimą tiesiai iš atmosferos. Ši technologija skamba beveik fantastiškai, tačiau ji jau veikia realiomis sąlygomis. Kyla pagrįstas klausimas – ar ji pajėgi realiai pakeisti klimato krizės eigą? Atsakymas nėra vienareikšmis, tačiau pažvelgę į naujausius mokslinius duomenis ir realiai veikiančius projektus, galime susidaryti aiškesnį vaizdą.

Kaip veikia tiesioginio oro surinkimo technologija

Tiesioginis anglies dioksido surinkimas iš oro, angliškai vadinamas „Direct Air Capture" (DAC), yra procesas, kurio metu specialūs įrenginiai filtruoja aplinkos orą ir iš jo išskiria CO2 molekules. Tai yra ypač sudėtingas uždavinys, nes anglies dioksido koncentracija atmosferoje sudaro tik apie 0,04 procento – tai reiškia, kad iš milžiniško oro kiekio reikia „išgaudyti" palyginti nedidelį kiekį molekulių. Skirtingai nuo tradicinių anglies surinkimo sistemų, kurios montuojamos prie taršos šaltinių – pavyzdžiui, gamyklų kaminų – DAC technologija gali veikti bet kurioje pasaulio vietoje. Surinktas anglies dioksidas vėliau arba saugomas giliai po žeme geologinėse formacijose, arba panaudojamas pramonėje, pavyzdžiui, sintetinio kuro gamybai.

Pagrindiniai technologiniai sprendimai

Šiuo metu pasaulyje dominuoja du DAC technologijų tipai, kurie skiriasi naudojamomis cheminėmis medžiagomis ir energijos poreikiu:

• Kietasis sorbento metodas – oras praleidžiamas per specialų filtrą, kuris cheminiu būdu suriša CO2, o paskui, pakaitinus filtrą, dujos išskiriamos ir surenkamos. Šis metodas paprastai reikalauja žemesnės temperatūros (apie 80–120 °C), todėl gali naudoti geoterminę ar atliekinę šilumą.
• Skystasis tirpalo metodas – oras kontaktuoja su šarminiu tirpalu, kuris absorbuoja anglies dioksidą, o vėliau cheminių reakcijų metu CO2 atskirimas ir koncentruojamas. Šiam procesui reikia aukštesnės temperatūros (iki 900 °C), tačiau jis leidžia apdoroti didesnius oro kiekius.
• Hibridiniai metodai – kai kurios įmonės derina abu principus, siekdamos didesnio efektyvumo ir mažesnių energijos sąnaudų.

Abiejų metodų efektyvumas priklauso nuo energijos šaltinio, aplinkos sąlygų ir naudojamų medžiagų ilgaamžiškumo.

Didžiausi pasauliniai DAC projektai 2026 metais

Nors DAC technologija vis dar laikoma ankstyvos stadijos sprendimu, keli stambūs projektai jau veikia arba yra intensyviai plėtojami. Islandijoje veikianti „Climeworks" kompanija eksploatuoja „Orca" ir didesnį „Mammoth" įrenginį, kurie kartu pajėgūs surinkti dešimtis tūkstančių tonų CO2 per metus. Islandija šiems projektams yra itin palanki vieta, nes geoterminė energija čia yra gausiai prieinama ir pigi, o bazaltinės uolienos leidžia mineralizuoti surinktas dujas. Jungtinėse Amerikos Valstijose Teksaso valstijoje „1PointFive" stato vieną didžiausių DAC įrenginių pasaulyje, kurio pajėgumas sieks iki 500 000 tonų CO2 per metus. Šie projektai pritraukia ir didelį privataus sektoriaus finansavimą – tokios bendrovės kaip „Microsoft" ir „Stripe" jau pasirašė ilgalaikes anglies dioksido pašalinimo sutartis.

Kodėl DAC technologija vis dar kelia abejonių

Nepaisant įspūdingų planų, anglies dioksido surinkimas iš oro vis dar susiduria su rimtais iššūkiais. Didžiausia problema yra kaina: vienos tonos CO2 surinkimas kainuoja gerokai daugiau nei daugelis kitų emisijų mažinimo priemonių. Be to, DAC procesui reikia daug energijos, todėl jo nauda tampa abejotina, jei naudojami iškastiniai energijos šaltiniai.

Kartais sudėtingų technologijų ir rizikos supratimas ateina iš netikėtų sričių – kaip kad strateginis mąstymas, būdingas laisvalaikio pramogų platformoms. Pavyzdžiui, Verde casino lankytojai puikiai supranta, kad bet kokia strategija reikalauja atidaus rizikos ir naudos vertinimo, o tai tiesiogiai primena ir klimato technologijų investicijų logiką.

Dar vienas iššūkis – mastelis. Dabartiniai DAC įrenginiai surenka tik labai mažą pasaulinių CO2 emisijų dalį, todėl realiam poveikiui reikėtų milžiniškų investicijų į infrastruktūrą, atsinaujinančią energiją ir geologines saugyklas. Didelės apimties įrenginiai taip pat gali kelti klausimų dėl žemės ir vandens išteklių naudojimo.

Ką tai reiškia Lietuvai ir Europai

Europos Sąjunga savo klimato politikoje anglies dioksido pašalinimo technologijoms skiria vis didesnį dėmesį. 2024 metais priimtas ES anglies pašalinimo sertifikavimo reglamentas sukuria teisinį pagrindą, kuris turėtų paskatinti investicijas ir į DAC. Lietuvai, kaip šaliai su ribotais geologiniais CO2 saugojimo pajėgumais, svarbiau gali būti bendradarbiavimas su kaimyninėmis valstybėmis – ypač Norvegija ir Danija, kurios jau vysto povandenines saugyklas Šiaurės jūroje. Vis dėlto Lietuvos mokslo institucijos, tokios kaip Kauno technologijos universitetas, jau tiria anglies surinkimo ir panaudojimo galimybes vietos pramonėje. Potencialiai Lietuva galėtų prisidėti ne tiek saugojimo, kiek technologijų kūrimo ir eksporto srityje, taip stiprindama savo pozicijas žaliosios inovacijos rinkoje.

Ar technologijos gali laimėti lenktynes su laiku

Anglies dioksido surinkimas iš atmosferos nėra stebuklingas vaistas nuo klimato kaitos, tačiau tai svarbus įrankis platesnėje strategijoje. Kainoms mažėjant ir technologijoms tobulėjant, DAC gali tapti reikšminga emisijų kompensavimo priemone – ypač tose srityse, kur visiškas dekarbonizavimas yra techniškai neįmanomas, pavyzdžiui, aviacijos, laivybos ar cemento pramonės sektoriuose. Tarptautinės energetikos agentūros prognozėmis, iki 2050 metų DAC technologijos galėtų pašalinti iki 60 milijonų tonų CO2 per metus, jei investicijos augs dabartiniais tempais. Svarbiausia nepakliūti į spąstus, kai technologinės viltys tampa pretekstu atidėlioti jau dabar būtinus pokyčius. Jei domitės klimato technologijomis, sekite Europos inovacijų fondo naujienas ir dalinkitės savo nuomone – ar tikite, kad DAC taps kasdieniu sprendimu?