Maslobojevas: „Galėjau užbaigti kovą greičiau, bet pagailėjau“

2026-04-19 11:20 © stop kadras

Šeštadienį Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusio „UTMA 18“ turnyro pagrindinėje kovoje Sergejus Maslobojevas visuose raunduose buvo pranašesnis už gerokai jaunesnį Igną Pauliukevičių (10:8, 10:8, 10:8).

Po turnyro vykusioje spaudos konferencijoje Maslobojevas pasidalijo savo mintimis apie kovą, varžovą ir ateities planus.

– Pirmuose raunduose dominavai, bet trečiame teko kiek atsitraukti.
– Mačiau, kad pilnai valdau kovą ir galiu daryti, ką noriu. Galėjau ją užbaigti ir smūgiais į koją, ir į galvą, bet nusprendžiau jo netraumuoti.

Siūliau kovoti penkis raundus ne šiaip sau – norėjau parodyti gražią kovą, „kikbokso šokį“. Jie pasirinko tris, tai kiekviename raunde gavo nokdaunus. Galėjau viską baigti greičiau, bet pagailėjau. Dabar matau, kad gal be reikalo.

– Ką galite pasakyti apie būsimą kovą su Dominyku Dirkščiu?
– Tai bus „kiemo valymas“. Daug kas dabar bando gyventi ant „haipo“, bet reikia grįžti į realybę.

Esu žmonių čempionas ne žodžiais, o darbais. Ateina momentas, kai tokius reikia nuleisti ant žemės ir parodyti, kas yra kas. Kad kažką pasiektum, turi labai daug paaukoti – darbo, disciplinos, pastangų.

– Kaip vertinate Pauliukevičių kaip kovotoją?
– Jo pagrindinis pliusas – fizinė jėga. Bet to neužtenka.

Po antro nokdauno jis jau žiūrėjo į trenerį. Galėjau toliau dirbti į koją ir užbaigti kovą, bet nusprendžiau pažaisti. Jis patikėjo, kad gali, bet tai – kitas lygis.

Iki tam tikro momento kovas gali laimėti fizika, bet vėliau reikia mąstymo, taktikos ir patirties. To nenusipirksi – reikia užsidirbti.

– Ar pajutote jo smūgių jėgą?
– Nepajutau nieko išskirtinio. Kai smūgiai ėjo į gynybą – viską kontroliavau. Buvo keli epizodai, bet nieko tokio, kas nustebintų.

– Trečiame raunde buvote „paplaukęs“?
– Ne. Buvo momentas, bet nieko daugiau. Mačiau, kad jei nesivelsiu į jo žaidimą, jis greitai išsikvėps – taip ir nutiko.

– Kiek jums svarbus sirgalių palaikymas?
– Labai. Išėjęs į ringą pamačiau stovinčius žmones – tai buvo kažkada mano svajonė.

Kai tai pamatai savo akimis, emocijos užplūsta. Tai – didžiulis įvertinimas.

– Ar tai buvo emociškai didžiausia kova Lietuvoje?
– Taip. Arena, žiūrovai, „pay-per-view“ – viskas aukščiausiame lygyje.

Didžiausias spaudimas buvo ne iš varžovo, o iš atsakomybės – parodyti žmonėms gerą kovą.

– Ar Pauliukevičiaus psichologija paliko įspūdį?
– Ne. Antrame raunde jis jau rodė, kad nebenori kovoti.

Norėjau padaryti šou, leisti jam pasijausti geriau, bet vėliau vis tiek viską perėmiau.

– Kaip vertinate savo pasirodymą?
– Gerai, bet visada randu, ką galėjau padaryti geriau.

Padariau klaidą – leidau jam patikėti, kad gali. Gal reikėjo viską užbaigti greičiau.