D. Lukminas: Kvietimus boikotuoti rinktinę laikyčiau Tėvynės išdavyste

2026-08-19 12:42

Prisiminimai mane užplūsta: kai įstojau į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Atstovauti savo šaliai – didžiausia garbė bet kuriam sportininkui, – teigė 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių prizininkas ir 1995 metų Europos vicečempionas Darius Lukminas.

Europos vicečempionas, olimpinio bronzos medalio laimėtojas, daugybę kartų Lietuvos čempionas ir buvęs vienas Kauno „Žalgirio“ ekipos lyderių retai pasirodo televizijos laidose ar tinklalaidėse, tačiau šįkart nusprendė išsakyti savo nuomonę.

„Nusprendžiau atvirai kalbėti, nes tik taip galiu pasiekti žmonių širdis. Galbūt taip kai kuriems atsivers akis ir bus galima į visas problemas žvelgti objektyviai, o ne tik skleisti intrigas“, – sakė D. Lukminas.

Buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas, per 106 oficialias rungtynes sukaupęs 987 taškus, išdėstė savo nuomonę apie tai, kas pastaruoju metu vyksta šalies krepšinio padangėje.

„Tai kalbu garsiai, nes mane skauda širdį. Mačiau nuolatinę nepamatuotą kritiką, kai ieškoma kaltų, bandant suskaldyti krepšinio bendruomenę ir skamba kai kurių asmenų, kurių nuomone reikėtų boikotuoti rinktinę… Man tai atrodo nenormalu. Raginimus boikotuoti aš prilyginčiau išdavystei. Kaip galima boikotuoti rinktinę? Juk čia tavo šalis, tavo žemė, kurioje pasiekei tai, kas dabar esi!“

„Kaip žmogus, kuris augo Vokietijoje, ten gyveno, o dabar galbūt gyvena Amerikoje, gali siūlyti boikotuoti savo šalies rinktinę? Dar pats joje dalyvavęs! Tiesiog sunku patikėti, kaip žmonėms taip galima!“

Jis 1995 metais buvo apdovanotas Gedimino ordino medaliu, o 1996-aisiais – Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

„Pasikartosiu: didžiausia garbė – atstovauti Lietuvai. Kai pakviečia į rinktinę, kaip galima atsisakyti? Man, kaip ir Martynui Gecevičiui, smegenys tikrai nesveikos. Nesuprantu, kaip taip įmanoma… Jie turi kontraktus, gyvena tokį gyvenimą, yra tam tikrame lygyje, todėl turėtų būti dėkingi Lietuvai. Turėtų būti dėkingi savo seneliams ir tėvams, kurie kovojo dėl laisvos Lietuvos. O dabar jie nori atsisakyti žaisti? Ieško priežasčių… Tai juokinga. Jie žaidžia ne už trenerius ar vadovus – jie žaidžia už Lietuvą!“, – kalbėjo pašnekovas. „Pakeiskime į Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį. Jie atidavė viską Lietuvos rinktinei. Marčiulionis galėjo NBA žaisti dar ne vieną sezoną, bet paaukojo save rinktinei. Ten ir baigėsi tie jo sezonai. Jis net nesvarstė galimybės atsisakyti ar nežaisti už Lietuvą. Jis išleido sveikatą, nors galėjo užsidirbti pinigų Amerikoje.“

Kas nutiko su į rinktinę numojusiais krepšininkais – kieno nors užkulisinė įtaka, o gal patriotizmo ar atsakomybės stoka, ar nenoras aukotis už dyką?

Jūs man paaiškinkite, kaip galima nekovoti už savo šalies Trispalvę, už savo šalies garbę? Čia reikia tik žaisti už Lietuvą. O jeigu įvyktų karas – kaip tada? Man tai sunkiai suvokiama, lyg didžiulis kosmosas. Visai nuvilia tai, kad jaunimui trūksta patriotizmo.

Bet atvirai sakant, čia matyti ir kur kas kitų tikslų. Dabar visi puola Lietuvos krepšinio asociaciją, o man kyla klausimas – dėl ko visai tai? Mindaugas Balčiūnas laimėjo demokratinius rinkimus ir buvo išrinktas. Jei kas nors nori perimti valdžią – palaukime kitų rinkimų ir laimėkime juos. O kai kas siekia nuversti teisėtą vadovybę tokiu būdu. Net šalies prezidentas buvo įtrauktas… Man atrodo, kad prezidentas Lietuvoje turi svarbesnių darbų nei krepšinis. Pažiūrėkime į šalies geopolitinę situaciją…

Pastaruoju metu iš žiniasklaidos perspaudus skaitant straipsnius susidaro įspūdis apie tendencingą puolimą. Pavyzdžiui, per pasiruošimą Europos čempionatui laimėjome 75 ar 80 procentų rungtynių, bet ar kas ilgai tuo džiaugėsi ar rašė: „Valio, rinktinė grįžta į pergalių kelią“? Niekas! Galbūt parašė kelias straipsnių ir viskas. O dabar, kai yra nesėkmė, kiekvieną dieną internautai „drožia“ ir taip visą mėnesį. Jau tikrai neskanu ir protu nesuvokiama. Su tokiu nuotaikos ir tokiu susiskaldymu mes tikrai nieko nelaimėsime.

Kai kas kalba: „Oi, gal treneris griežtas, oi, gal pačūkėjęs“. Klausykit, jei tie kalbėtojai būtų pažaidę kartu su manimi, kai Sabonis aikštelėje užrėkdavo… Ten atrodydavo, kad didelis slibinas staugia tau ant galvos. Bet tai buvo normalu! Sabonis norėdavo laimėti, iš to buvo normalus dalykas. Pakeltas trenerio balsas – normalus dalykas krepšinyje. O dabar treneriai, palyginti su tuo, kaip Sabonis rėkdavo, tik garsiau šneka, ir tiek. O jaunimas dabar, matote, jautrus – gavę spaudimą bėga į krūmus. Jei, neduok Dieve, karas įvyktų, ką jie darytų?

O dėl Rimo Kurtinaičio kompetencijos – kai kuriems žmonėms iš viso reikėtų patylėti. Treners laimėjo tris Europos taures su dviem skirtingomis komandomis. Kas Europoje gali pasigirti tokiais rezultatais? Rimas Kurtinaitis yra patriotas, jis turi viską – ir šlovę, ir pinigus, jis galėtų ramiai gulėti prie baseino ir kepti šašlyką ar ilsėtis. Tačiau jis nori duoti Lietuvai daugiau, nori dirbti. Jis į Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio postą neatėjo prašytis, jį pakvietė, nes jis – geriausias.

Aš pats su Rimu žaidžiau, pažįstami daugiau nei 35 metus. Jis – profesionalas iki kaulų smegenų. Puikiai žinote, kiek daug jis nuveikė savo krepšinio karjeroje.

Prisiminkime, kaip Lietuvos rinktinė, vadovaujant Kazimierui Maksvyčiui, Puerto Rikui pralaimėjo ir nepateko į olimpiadą. Ar kas nors tiek rašė kritikos mėnesį? Dabar pažvelkime objektyviai: dar nepralošta pasaulio čempionato atranka, o jau rašo ir kritikuoja be perstojo… Tarsi visi nori pasinaudoti tuo momentu, kai rinktinė truputį paslydo. Palaukime pabaigos ir tada darykime išvadas. O dabar čia, sakau, visiškai kitų tikslų.

Kodėl jums taip skauda dėl susiklosčiusios situacijos Lietuvos krepšinyje?

Man labai skauda širdį ir sunku žiūrėti į tai, kas vyksta. Mes, lietuviai, esame pasiekę tokio lygio…

Dar kartojant apie žaidėjų patriotizmą: Lietuva jiems davė viską, ką turi. Visa jų karjera ir pagrindas. Dabar jie turi grąžinti duoklę širdimi ir sveikata už Lietuvą. Į rinktinę reikia kviesti tuos, kurie nori ir yra pasiruošę atiduoti širdį bei sveikatą už Lietuvą. Negalima veja į atostogų mitą ir sakyti: „Ai, aš išvažiuoju“.

Pamenu, kai aš žaidžiau krepšinį, pas mus vasaros visos būdavo užimtos. Gal kokią porą savaičių atostogų, o toliau – pasiruošimas, Europos čempionatas arba olimpiada.

Reikia susimąstyti, nes dabar visi mato tik vieną pusę, o tiesa yra paprasta: už Lietuvą reikia kovoti iki galo ir visiems susitelkus. Juk ir Rimas Kurtinaitis taip pat galėjo sakyti: „Viskas, pakeliu rankas ir atsitraukiu“. Jis – tiesiog patriotas, jis nori kažką dar padaryti, atiduoti duoklę Lietuvai.

Jums tenka bendrauti su Rimu Kurtinaičiu. Kaip jį veikia kritika ir spaudimas?

Rimas – toks žmogus: ar laimi, ar pralaimi – jis viską laiko viduje, tiesiog to neparodo. Emocijoms jis kažkaip nepasiduoda. Žinau, kad jam skauda – tai natūralu kiekvienam, kuris iš širdies siekia rezultatų. Pasikartosiu: treneris neatėjo čia prašytis „priimkit mane“. Jis nori atiduoti duoklę savo Tėvynei.

Juk Lietuvos rinktinė Europos čempionate, net ir traumos iškritus Rokui Jokubaičiui, pademonstravo charakterį ir gerą žaidimą. O rinktinės sudėtis nėra kažkas ypatingo… Visi buvo skeptikai, bet ji įrodė daugybę dalykų per kovingumą ir susitelkimą.

Treneriui nuolat priekaištaujama dėl nesėkmingai besiklostančios pasaulio čempionato atrankos…

Kalbant apie pasaulio čempionato atrankas, pirmas dalykas – pasiruošimui duota mažai laiko. Tokia yra nauja FIBA atrankos sistema. Kalbant apie pastarąsias rungtynes su italais – ką gali padaryti treneriai, kai žmogus nukrenta bėgdamas arba klaidą padaro perduodant kamuolį? Viskas buvo tvarkoje, bet pabaigoje padarė keturias klaidas – toks yra krepšinis. Tačiau visi buvo įsijautę, atidavė jėgas, žaidė iš širdies.

Sportas toks: kartais šypsosi pergalėms, kartais – pralaimėjimams, bet svarbiausia nepalūžti, susitelkti, kovoti ir vėl atsistoti. Lietuva ne kartą įrodė, kad yra tikrų kovotojų šalis, kur vienybė – didžiausias ginklas. To ir linkiu visai krepšinio bendruomenei.