N. Pacevičius: būdamas Kaune, eidavau į Sporto halę palaikyti „Ryto“ prieš „Žalgirį“

2026-06-25 13:12

Vilniaus „Ryto“ vyriausiojo trenerio poste atsiduriantis Nedas Pacevičius – viena įdomiausių pastarojo meto Lietuvos krepšinio figūrų. Jo kelias iki šių pareigų primena kino kūrinio siužetą: augęs Kaune, kur krepšinis dažnai susiformuoja labai anksti, jis pasirinko eiti prieš srovę ir palaikyti sostinės komandą.

Nedai, pradėkime nuo ten, kur viskas pradėjo formuotis. Kaune augant krepšiniui dažnai išryškėja aiški, iš anksto visuomenės nubrėžta kryptis, tačiau tu pasirinkai kelią, kuris tavo aplinkoje išsikėle tikro charakterio užduotis – keliauti į mokyklą palaikyti Vilniaus „Ryto“ klubą. Kaip dabar, žvelgdamas atgal, matai tą berniuką?

Šie prisiminimai tikrai malonūs, ypač kai žinai, kaip vėliau viskas susiklostė mano profesiniame kelyje ir kaip mane atvedė į „Rytą“. Vaikystėje natūraliai troškau tapti krepšininku ir vieną dieną norėjau žaisti šioje komandoje. Diena iš dienos tai, kad dabar treniruoju „Rytą“, skamba net šiek tiek netikėtai.

Iš kur tavo viduje atsirado ta ankstyva, beveik maištinga meilė šiam klubui?

Tuo metu stebėdavau komandą iš arti – gyvendamas Kaune, eidavau į Sporto areną palaikyti „Ryto“ rungtynių prieš „Žalgirį“. Tai buvo tam tikras noras nebūti kaip visi, noras pasidžiaugti vilniečių pergalėmis būtent kauniečių apsuptyje. Ši simpatija iš dalies kilo iš šeimos – mano tėtis taip pat palaikė Vilniaus klubą.

Tai turbūt ta maištinga meilė šiam klubui ir atsirado dėl tėčio bei šeimos įtakos? Ką tau asmeniškai reiškia „Rytas“ ir kaip tas ankstyvas ėjimas prieš srovę suformavo tave kaip žmogų, kuris šiandien nebijo priimti pačių didžiausių iššūkių?

Tikrai taip, tėtis visuomet palaikė ir dabar palaiko „Rytą“ – o prisijungęs prie klubo tas palaikymas, žinoma, tapo dar stipresnis. Meilė šiam klubui užgimė ir dėl garsių to meto žaidėjų, tokių kaip Arvydas Macijauskas ar Ramūnas Šiškauskas, kurie vėliau pasiekė aukščiausią lygį. Visada save pozicionavau ir siejau su šia komanda. Vėliau, kai tapau treneriu, žaidžiant prieš „Rytą“ šias emocijas tekdavo nustumti į šalį, tačiau faktas, kad ši organizacija man visada išliko ypatinga.

View this post on Instagram

A post shared by Nedas Pacevičius (@nedunas)

Profesionalus sportas kartais nuslepia į situacijas, kurios išbando mūsų vidinį kompasą. Tau teko dirbti kitoje Vilniaus komandoje, sėdėti ant kitos ekipos suolo. Kas dėjosi tavo viduje tomis sekundėmis, kai stovėdamas kitoje barikadų pusėje išgirdai salėje skambantį Ryto himną?

Tai labai jautrūs momentai, apie kuriuos esu atvirai kalbėjęs su artimiausiais žmonėmis. Ne tik dirbant kitoje Vilniaus komandoje, bet ir anksčiau, kai tekdavo varžytis prieš „Rytą“, likus kelioms minutėms iki rungtynių pradžios salėje skambant himnui reikėdavo susikaupti darbui, tačiau mintyse vis tiek sekundėlėmis nuklysdavau ir jį niūniuodavau. O dirbant kitoje sostinės ekipos pusėje ir stovint prie jos vairo, šios emocijos buvo dar stipresnės. Jas tekdavo profesionaliai slopinti, nes privalėjau atlikti savo tiesiogines pareigas, tačiau negaliu slėpti – viduje šie jausmai tikrai virpėjo.

Kaip pavykdavo suderinti šaltą profesionalo protą su jausmu, kad tavo vaikystės komandos balsas vis tiek tave virpina?

Galiausiai viskas remiasi į tai, kad tai yra tavo darbas, kurį privalai atlikti kuo geriau. Būdamas profesionalu, asmeninės emocijos turi likti šonelyje. Kiekvienoje karjeroje bus mylimų miestų ar klubų, tačiau atstovaujant konkrečiai komandai privalai atiduoti visas savo žinias. Kaip žaidėjai aikštelėje negaili savęs, taip ir treneriai turi dėti visas jėgas už tą ekipą. Tuo metu mano vienintelė mintis buvo kaip įveikti pergalę, o emocijas tiesiog reikėjo kontroliuoti.

Ir kaip jautiesi šiandien, žinodamas, kad šis himnas skamba tavo užnugaryje, o ne prieš tave?

Jautiesi puikiai. Tai stipriai išryškėjo praėjusio sezono metu, kai perėjau į šią barikadų pusę. Žinojimas, kokia milžiniška ir ištikima fanų bazė stovi už nugaros, suteikia ne tik energijos, bet ir didžiulę atsakomybę. Suprantu, kaip sirgaliai išgyvena dėl komandos, kaip jiems skauda po pralaimėjimų, todėl negaliu jų nuvilti. Tuo pačiu jaučiu ramybę, nes žinau, kad sunkiausiu momentu šie žmonės išties pasiūlo pagalbos ranką. Turėti tokį užnugarį – be galo svarbi patirtis.

Istorija apie Kauno berniuką, kuris sirgo už Vilnių, o šiandien oficialiai perima šios komandos vairą, skamba kaip kino siužetas. Ką tau asmeniškai reiškia tapti „Ryto“ vyriausiuoju treneriu ir kiek ilgai save nešiojai tą norą bei ambiciją užimti šias pareigas?

Šią ambiciją nešiojau labai ilgai, to niekada neslėpiau nei nuo kolegų, nei buvusiuose klubuose. Visada turėjau aiškų tikslą vieną dieną dirbti vyriausiuoju treneriu, nesvarbu, kur. Galimybė perimti būtent „Ryto“ vairą, kuris man taip brangus nuo vaikystės dienų, kai svajodavau tiesiog bėgioti aikštelėje su šiais marškinėliais, yra išskirtinė. Suprantu, kad bet kurioje kitoje komandoje yra didžiulė atsakomybė prieš fanus ir bendruomenę, tačiau dirbant čia noras atiduoti visas jėgas už šį klubą yra dar stipresnis.

Kai viskas buvo oficialiai suderinta ir tu pirmą kartą likai visiškai vienas su šia žinia – kokia buvo pirmoji mintis, aplankiusi tave, ir kas buvo pirmasis žmogus, išgirdęs šią naujieną iš tavo lūpų?

Pirmiausia šią žinią pranešiau savo šeimos nariams – tėvams, broliui ir draugei, patiems artimiausiems žmonėms, kurie visada yra šalia. Nors stengiausi valdyti emocijas, viduje buvo labai daug džiaugsmo. Kartu iš karto užplūdo mintys apie pirmuosius darbus, už kuriuos nuo šiol esu tiesiogiai atsakingas: trenerių štabo formavimas, žaidėjų komplektacija. Teko greitai dėlioti planus, kaip organizuoti bendrą darbą su klubo administracija, todėl džiaugsmą iš karto lydėjo didžiulis susikaupimas.

Perėmei didžiulį spaudimą patiriantį klubą. Kai aplinkui girdi kalbas apie „riziką“, kas tavo viduje suveikia stipriau – noras įrodyti savo tiesą ar tiesiog profesinė ramybė, žinant, kiek darbo jau esi įdėjęs nuo pat karjeros pradžios?

Manau, kad šis klausimas labai taiklus. Į šį kelią įdėta tikrai daug sunkaus darbo, todėl dabar tiesiog norisi parodyti, ką sugebu būdamas vyriausiuoju treneriu. Jeigu bijai spaudimo, šiame darbe tau tiesiog ne vieta. Manęs ne kartą klausė, kodėl priėmiau vieną ar kitą rizikingą sprendimą, tačiau dažniausiai gyvenime nesakydavau „ne“. Būtent tas nebijojimas rizikuoti ir eiti į sudėtingas situacijas atvedė mane ten, kur esu šiandien.

Todėl jaučiu profesinę ramybę ir nesileidžiu slegiamas spaudimo. Suprantu, kad dėmesio ir išorinių diskusijų bus kur kas daugiau, bet tai yra sudedamoji trenerio darbo dalis, su kuria privalai susitaikyti. Esu tam pasiruošęs, o viską galutinai įvertins ateinantis sezonas.

Tau yra 31-eri. Komandoje neišvengiamai bus žaidėjų, kurie yra tavo bendraamžiai ar net vyresni, matę šilto ir šalto stipriausiose Europos lygose. Kaip tu matai savo lyderystę šioje rūbinėje?

Suprantu savo amžių ir tai visiškai manęs nemažoja. Manau, didžiausias žaidėjų pagarbą lemiantis rodiklis yra atsidavimas darbui ir profesionalus požiūris į visą procesą. Jau ne kartą esu buvęs situacijose, kai treniravau už save vyresnius krepšininkus.

Kaip tau pavyksta pelnyti visą tą pagarbą ir pasitikėjimą iš krepšininkų, kurie aikštelėje yra matę visko?

Pagarbą užsitarnauti reikia kasdieniu darbu. Gali kalbėti gražiomis, banaliomis frazėmis, kurios įtikins žaidėjus vienai dienai, tačiau ilguoju laikotarpiu kaip treneris greitai sudegsi. Svarbiausia – likti visiškai sąžiningam prieš save, prieš žaidėjus ir prieš visą trenerių štabą, aiškiai žinant, ką darai ir kokių tikslų sieki.

Ar būtent tai ir yra raktas į žaidėjų pasitikėjimą? Juk matome, kad autoritarinis šauksmas šiuolaikiniame krepšinyje nebėra efektyvus.

Tai visada yra priemonių visuma. Nėra vieno teisingo kelio – negali pasikliauti vien tik švelnia diplomatija arba, priešingai, visišku despotizmu. Trenerio menas yra jausti momentą, kada būti griežtesniam, o kada – šiek tiek atleisti vadeles ir suteikti laisvės. Turi nuolat laviruoti, priklausomai nuo dienos nuotaikos, proceso eigos ar komandos būsenos. Svarbu nebūti kietakakčiu ir mokėti prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

„Ryto“ sirgaliai pastaraisiais metais išgyveno daug gražių, tituluotų akimirkų ir kiekvienas ambicingas treneris nešiojasi savo unikalų krepšinio matymą, kurį nori palikti ant parketo. Ką šie metai klube tau parodė apie „Rytą“, jo organizaciją viduje ir pačią fanų kultūrą iš arti?

Didžiausią įspūdį man paliko tai, kaip giliai sirgaliai išgyvena kiekvieną rungtynių akimirką. Retai kur pamatysi fanus, kurie taip reaguotų į kiekvieną ataką. Netgi paprastam žiūrovui dažnai nepastebimi epizodai – tokie kaip taktiškai gera pražanga ar sėkmingas stabdymas gynyboje – salėje švenčiami taip pat audringai kaip gražūs taškai puolime. Sirgaliai puikiai supranta krepšinį ir jaučia kiekvieno smulkaus epizodo vertę, o tai žaidėjams suteikia papildomų jėgų.

Be to, tas nuolatinis sirgalių palaikymas išvykose ir bendra klubo bendruomenė yra kažkas unikalaus mūsų mieste. Ypač aktyvūs sirgaliai suteikia komandai papildomos galios, o bendras Vilniaus fanų kultūros vaizdas kuria ypatingą atmosferą.

O kokį įspūdį tau paliko pati klubo organizacija iš vidaus? Ar radai tai, ko tikėjaisi prieš atvykdamas?

Plius minus viską taip ir įsivaizdavau. Čia dirba žmonės, kurie niekada nepamiršta savęs, savo laisvo laiko ir neskaičiuoja darbo valandų. Jie patys yra didžiuliai „Ryto“ gerbėjai, todėl bendras darbas klostosi kur kas sklandžiau – tai nėra tik formalus pareigų atlikimas.

Manau, kad kiekvienoje organizacijoje turėtų būti daugiau tokių žmonių, kuriems klubas yra ne šiaip tarpinė karjeros stotelė, o kažkas kur kas svarbesnio. Nors apie tai buvau girdėjęs dar prieš atvykstant į Vilnių, per šiuos metus tuo įsitikinau asmeniškai.

Kaip tu matai šį perėjimą iš asistento į vyriausiąjį trenerį – kaip ketini išlaikyti pagarbą tam pamatui, kurį kūrėte praėjusiame sezone, bet kartu – kokį asmeninį, būtent Nedo Pacevičiaus krepšinio braižą pamatysime aikštelėje?

Praėjusiame sezone kurtas krepšinio braižas buvo labai šiuolaikiškas – tokį krepšinį šiandien propaguoja daugelis stipriausių Europos klubų, todėl pagrindiniai jo principai tikrai išliks. Žaidėjų branduolys taip pat išlieka panašus, tad būtų nelogiška griauti tai, kas sėkmingai veikė.

Žinoma, taip pat, kaip ir kiekvienas treneris, turiu savo detalių matymą ir tam tikrus akcentus dėliosiu savaip. Tačiau svarbiausias pokytis bus mūsų mentalitetas. Mes nesigręšime toli į ateitį ir nekalbėsime apie tai, kas vyks vasarį ar gegužę. Pagrindinė mūsų vertybė – artimiausia treniruotė ir pačios artimiausios rungtynės. Šį požiūrį diegsime nuo pirmos dienos, o naujokams aiškiai paaiškinsime, kur jie atsidūrė ir kokia yra kiekvienos treniruotės kaina.

Jei šiandien galėtum tiesiogiai kreiptis į kiekvieną „Ryto“ sirgalių – nuo ištikimiausių tribūnų iki tų, kurie rungtynes stebi su šeimomis – kokia yra tavo bendro žaidimo bei komandos vizija ir ko jie gali tikėtis iš kito sezono charakterio?

Mano pagrindinė žinutė sirgaliams – tikėkite bendru procesu. Sezone neišvengiamai bus ir geresnių, ir sudėtingesnių dienų, bus kilimų ir nuosmukių, tačiau be jų nepasieksime galutinio tikslo. Svarbiausia – būti kartu ir patikėti tuo, ką daro žaidėjai bei trenerių štabas. Pažadu, kad iš savo pusės padarysime viską, kad kiekvienas salėje esantis sirgalius galėtų didžiuotis savo komanda.