S. Vene kai kuriuos dar nustebina savo lietuvių kalba: „Kai atsakau lietuviškai, pamatau dideles akis“

2026-01-25 14:29 © LKL, kurią remia „Betsson“/R.Lukoševičius nuotr.

„Šiauliai“ (7-7) ir vėl praleis namuose vyksiantį Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketvertą. Vis tik LKL, kurią remia „Betsson“, pirmenybių reguliariajam sezonui artėjant prie pusiaukelės, yra ir pozityvių ženklų.

Panašu, kad reikalingos sudėties korekcijos ir permainos jau atliktos, o komanda gali vis daugiau dėmesio skirti tarpusavio ryšių stiprinimui bei taip siekti visų trokštamo stabilumo. Vienu iš svarbių šio proceso akcentų tapo prieš Kalėdas ant parketo sugrįžęs Siimas-Sanderis Vene, pamažu įsivažiuojantis į sportinį ritmą.

35-erių estas per pastarąjį mėnesį sužaidė penkis mačus – tris LKL, kurią remia „Betsson“, čempionate ir dvi Citadele KMT turnyre. Per kiek daugiau nei 20 minučių jis fiksavo 5,4 taško, 3,2 atkovoto kamuolio, 2,8 rezultatyvaus perdavimo ir 6,4 naudingumo balo vidurkius.

Į puikiai pažįstamą Lietuvą vyriausias komandos žaidėjas sugrįžo po dešimties metų vojažų įvairiose Europos lygose. Nepaisant to, iki tol bene dešimtmetį Kauno „Žalgiriui“ priklausęs krepšininkas neprarado puikių lietuvių kalbos įgūdžių.

Be to, atvykęs į šio sezono stotelę, S.S. Vene Šiauliuose netruko apsiprasti, kadangi čia jis jau turi ryšį su keliais kertiniais klubo žmonėmis, sutiktais praeityje Kaune. Tai – tuometiniai komandos draugai Darius Songaila ir Vaidas Kariniauskas, dabar atitinkamai užimantys ekipos vyr. trenerio ir kapitono pareigas, bei Ginas Rutkauskas, besidarbuojantis sporto direktoriaus pozicijoje.

Dar vieną puikiai jam pažįstamą veidą veteranas sutiks jau sekmadienio vakarą, kuomet „Šiaulių“ laukia viešnagė pas „Jonavą Hipocredit“ (2-12). Šios komandos trenerių štabe darbuojasi buvęs S.S. Vene bendražygis „Žalgiryje“ ir „Prienuose“ – Artūras Milaknis.

Sėkmės atveju šiauliečiai gali turnyrinėje lentelėje pavyti Panevėžio „Lietkabelį“ (8-7). Jei abi ekipos turėtų vienodą pergalių balansą, aukščiau atsidurtų Saulės miesto atstovai, kadangi būtent jie triumfavo abusyk tarpusavio akistatose.

Tad viskas, ką reikia padaryti Dariaus Songailos auklėtiniams norint sujaukti dabartinio ketvertuko idilę – sugrįžti iš Jonavos su pergale. Rungtynes tarp „Šiaulių“ ir „Jonavos Hipocredit“ nuo 19.10 val. tiesiogiai transliuos „Telia Play“.

Rungtynių dieną portale LKL.lt – interviu su S.S. Vene.

– Pradėkime nuo paskutinių Citadele KMT ketvirtfinalio rungtynių su Vilniaus „Rytu“. Nors į finalo ketvertą patekti nepavyko, pralaimėjote nedideliu skirtumu (94:99), o pirmoje mačo pusėje atrodėte netgi solidžiau už varžovus. Kokius esminius pozityvius ir negatyvius aspektus išsinešėte iš šios dvikovos? – lietuviškai buvo paklaustas S.S. Vene.

– Manau, buvo ir viena, ir kita, bet bendras vaizdas tikrai nebuvo blogas. Visgi galutinis rezultatas netenkina – visada norisi laimėti, net jei tai vienerios rungtynės išvykoje prieš stiprų varžovą. Jei nori kažko pasiekti per sezoną, privalai įveikti ir pajėgesnes komandas. Tikrai turėjome gerų atkarpų, demonstravome krepšinį, kurį nori matyti treneris, bet klaidų taisymui dar liko nemažai.

– Vyr. treneris Darius Songaila spaudos konferencijose dažnai pabrėžia, kad jam neegzistuoja „moralinės pergalės“ – svarbus tik rezultatas švieslentėje. Ar tokią pačią bekompromisę žinutę jis transliuoja ir komandai rūbinėje?

– Taip, mums jis sako tą patį. Nors pabrėžia gerus dalykus, kuriuos sugebame atlikti, tačiau kai nepasiekiame pergalės, sunku teigti, kad sužaidėme gerai. Jei kažko pritrūksta iki laimėjimo, vadinasi, dar galime geriau. Treneris reikalauja maksimalaus rezultato, vien gražaus vaizdo jam neužtenka.

– Pasibaigus kovoms Citadele KMT turnyre, visą dėmesį sutelksite į LKL, kurią remia „Betsson“. Šiuo metu „Šiaulių“ situacija atrodo palanki – turite realius šansus pakovoti dėl ketvertuko bei namų aikštelės pranašumo atkrintamosiose. Kaip vertinate dabartinę komandos padėtį, kuri, žvelgiant į pastarųjų metų klubo istoriją, yra viena geriausių?

– Ar džiugina? Visada norėtųsi būti dar aukščiau. Bet įvertinus visas problemas ir traumų kiekį, kurį turėjome, esama padėtis yra nebloga. Esame maždaug ten, kur ir norime būti. Tikslas išlieka tas pats – reguliarųjį sezoną baigti pirmame ketverte, kad ketvirtfinalyje turėtume namų aikštės pranašumą. Viskas yra mūsų pačių rankose: jei antrąją sezono dalį sužaisime stabiliai, visos galimybės tam yra.

– Į aikštelę po kelių mėnesių pertraukos sugrįžote prieš mėnesį. Jau sužaidėte penkerias rungtynes, sportuojate su komanda. Ar jau jaučiate sugrįžusį žaidimo ritmą ir kiek pastangų reikalauja toks sugrįžimas po traumos?

– Jaučiu, kad po truputį grįžtu į vėžes. Treniruotėse būna dienų, kai jaučiuosi puikiai, bet varžybų ritmas vis tiek yra kitoks. Pertrauka be krepšinio nebuvo trumpa, tad tai išmuša iš vėžių. Sugrįžimas reikalauja ne tik fizinių pastangų, bet ir daug psichologinės energijos. Nors tai nebuvo kažkoks katastrofiškas laikotarpis ir į depresiją nekritau, laiko apsiprasti reikia. „Forma“ galbūt nėra pats tiksliausias žodis – sakyčiau, pamažu grįžta tas specifinis „varžybinis pojūtis“, kai vėl pradedi jausti aikštelę kaip krepšininkas.

– Komandoje iškart gavote svarbų vaidmenį, aikštelėje praleidžiate po 20 ir daugiau minučių, nors metimų atliekate palyginti nedaug (vid. po 5 – aut.). Atrodo, kad jūsų užduotys labiau susijusios su juodu darbu, užtvaromis ir taktine drausme. Kaip sekasi įsilieti į šį taktinį piešinį, kurį bando nulipdyti treneris?

– Bendras vaizdas neblogas, bet tobulėti tikrai yra kur. Beveik tuo pačiu metu prie komandos prisijungėme trys naujokai – aš, Fofana ir Stanley. Tai keičia komandos kasdienybę, rutiną ir žaidimo braižą. Visi dar ieškome savo vietos, o senbuviai turi prie mūsų prisitaikyti. Prireiks laiko, kol visiškai pajausime vienas kitą – kas kaip juda, kas kaip skaito žaidimą. Tai mažos detalės, bet jos labai svarbios, o trijų naujų žmonių įsiliejimas vienu metu šį procesą kiek pailgina.

– Trenerį D. Songailą pažįstate dar iš bendrų laikų „Žalgiryje“, tą patį galima pasakyti ir apie kapitoną V. Kariniauską ar vadovybėje dirbantį G. Rutkauską. Kiek tokia pažįstama aplinka padeda greičiau adaptuotis komandoje?

– Tai tikrai palengvina situaciją. Ypač padeda tai, kad suprantu kalbą, galiu ja bendrauti, suprantu jų bajerius. Tai pagreitina įsiliejimą į kolektyvą, bendravimą rūbinėje ir bendrą atmosferos pajautimą. Tikrai džiaugiuosi, kad aplinka man yra sava.

– Kalbant apie D. Songailą – jis žaidė toje pačioje pozicijoje kaip ir jūs, karjeros pabaigoje „Žalgiryje“ buvo savotiškas jūsų mentorius. Kokie prisiminimai išlikę iš to laiko ir ar jis labai pasikeitė tapęs treneriu?

– Natūralu, kad žaidėjui tapus treneriu, pasikeitimų yra – to reikalauja pats darbas. Tačiau kaip žmogus jis išliko toks pat. Ir tada gerai sutarėme, ir dabar. Aikštelėje iš jo ir Pauliaus Jankūno gaudavau nemažai pamokų, tiek fizine prasme, tiek patarimais rūbinėje. Nieko blogo negaliu pasakyti – kartu laimėjome čempionatą, puikiai leidome laiką. Jei tarp mūsų būtų buvę kažkas negero, jis nebūtų kvietęs manęs čia sugrįžti.

– Į LKL, kurią remia „Betsson“, sugrįžote po beveik dešimties metų pertraukos, per kurią išmaišėte stipriausias Europos lygas. Kaip dabar apibūdintumėte šią dešimtmečio kelionę Lietuvos krepšinio aistruoliams?

– Buvo labai įdomu. Pamačiau daug šalių, skirtingų komandų ir trenerių filosofijų. Tai neįkainojama patirtis. Buvo visko – ir sunkesnių etapų, ir didelių pergalių. Žaidžiau Eurolygoje ne su „Žalgiriu“, kovojau dėl titulų aukščiausiame lygyje. Galiu pasakyti, kad turėjau tikrai solidžią dešimties metų atkarpą, o dabar atrodo, kad viskas prabėgo labai greitai.

– O kaip per tą dešimtmetį pasikeitė pati LKL, kurią remia „Betsson“? Ar jaučiate kokybinį šuolį, lyginant su laikais, kai čia rungtyniavote anksčiau?

– Lyga akivaizdžiai patobulėjo ir tapo profesionalesnė. Net ir žiūrint transliacijas matosi, kiek pastangų įdėta į pateikimą, į visą įvaizdį. Niekada nebuvau visiškai nutolęs nuo LKL, visada sekdavau rezultatus, tad situaciją žinojau. Faktas, kad per dešimt metų lygis pakilo. Žinoma, visada norisi daugiau – galbūt dešimties ar dvylikos komandų čempionatas būtų dar įdomesnis, bet reikia suprasti realybę ir esamus laikus.

– Jūsų lietuvių kalbos žinios stebina daugelį. Nors žaisdamas užsienyje neturėjote daug progų praktikuotis, kalbate beveik be akcento. Ar pavyko kalbą išlaikyti bendraujant su kitais legionieriais lietuviais?

– Dažnai komandose tekdavo rungtyniauti su lietuviais, tad progų pasikalbėti pasitaikydavo. Taip pat susitikdavome per rungtynes ar laisvalaikiu. Žinoma, kartais užstringa koks rečiau naudojamas žodis, bet bendrai susikalbėti man pavyksta neblogai.

– Ar būna situacijų, kai nustebinate žmones, kurie nežino jūsų ryšio su Lietuva?

– Krepšinio žmonės mane žino, bet buityje kuriozų pasitaiko. Pavyzdžiui, užsirašai į kirpyklą, pamato nelietuvišką vardą ir pavardę, pradeda kreiptis angliškai. Kai atsakau lietuviškai, pamatau dideles akis (juokiasi). Žmonės kartais pasimeta, nebežino, kaip tęsti pokalbį. Tai visada sukelia šypseną.

– Esate vienas vyriausių lygos žaidėjų. Šiaulių klube jūsų patirtis labai svarbi jaunimui. Kiek dar matote save didžiajame krepšinyje ir kas jus labiausiai motyvuoja šiame karjeros etape?

– Planuoti toli į priekį sunku, bet porą metų dar tikrai norėtųsi pažaisti. Motyvacija niekur nedingo – jei neturėčiau tikslo, būtų sunku tiesiog lakstyti aikštelėje. Mes kažkur giliai svajojame apie medalius. Jei nesvajosi apie aukščiausius pasiekimus, tai kam tada išvis žaisti? Vis tiek norisi laimėti, padėti komandai pasirodyti kuo geriau. Ta ugnelė viduje dar dega. Einu metai po metų, o kaip bus – pamatysime.

– Sekmadienį laukia dvikova su Jonavos ekipa. Vieša paslaptis, kad Virginijus Šeškus ne kartą bandė jus prisivilioti į šią komandą. Kodėl tada jūsų keliai nesusikirto ir kaip dabar vertinate šią ekipą, kurią treniruoja buvę jūsų bendražygiai ir varžovai – Artūras Milaknis ir Stepas Babrauskas?

– Su Artūru esame praleidę labai daug laiko, puikiai pažįstame vienas kitą. O kodėl tada nepavyko susitarti su Jonava? Tiesiog turėjau geresnių pasiūlymų. Pirmais metais, kai Šeškus kvietė, išvykau į Italiją, antrais – į Jeruzalę. Tai buvo aukštesnio lygio komandos ir lygos, tad sprendimas nebuvo labai sunkus, nors treneris Virginijus tikrai dėjo daug pastangų.

– Sklinda legendos apie V. Šeškaus svajonę vienoje komandoje surinkti visus savo „senus mohikanus“: jus, Gediminą Oreliką, Adą Juškevičių, Vytenį Lipkevičių. Ar tai – tik graži utopija, ar dar galime tikėtis jus pamatyti kartu viename aikštyne?

– Mes tarpusavyje esame apie tai juokavę, provokavę vienas kitą. Būtų smagu, bet realiai pamatyti mus visus keturis kartu kokioje LKL komandoje yra sunku. Kai kurie jau baigia karjeras, jų iš „pensijos“ nebeištrauksi (juokiasi). Gražu apie tai pagalvoti, bet abejoju, ar kas nors taip rizikuotų. Nebent kada nors NKL ar mėgėjų lygoje, bet iki to dar reikia nugyventi.

– Jonavos klubas dabar išgyvena nelengvą laikotarpį, Citadele KMT turnyre skaudžiai pralaimėjo „Žalgiriui“. Kokius didžiausius šių varžovų pavojus matote prieš artėjantį sekmadienio mačą?

– Šioje lygoje nėra komandų, apie kurias galėtum sakyti, kad jas tikrai nugalėsi. Visi kovoja, visi turi charakterį. Jonava pasipildė nauju žaidėju, bando taisyti savo klaidas. Nors jiems sunku, jie išlieka pavojingi, ypač žaisdami namuose. Mes šį sezoną išvykose ne visada demonstruojame geriausią žaidimą, tad į šias rungtynes žiūrime labai rimtai. Norime laimėti, o kaip pavyks – pamatysime.